Taurė, gyvatė ir svastika

Istorinis romanas „Taurė, gyvatė ir svastika“ nukelia skaitytoją į nacistinę Vokietiją. Lietuvių rašytojos Vaidos Marijos Knabikaitės knyga kviečia susipažinti su artimiausiais fiureriui žmonėmis. Ir tai ne šeimos nariai ar mylimoji Eva Braun, tai - asmeniniai jo gydytojai. „Taurė, gyvatė ir svastika“ – gyvas pasakojimas apie Teodorą Morelį, Liudviką Štumpfegerį ir Karlą Brantą, kuriems fiureris bei aukščiausi Reicho pareigūnai patikėjo brangiausią turtą – sveikatą. Teodoras Morelis manė, kad išgyvenęs 1918 m. Vokietijos pralaimėjimą ir pažeminimą, galės mėgautis ramiu gyvenimu. Išsinėręs, kaip pats sako, iš karinės uniformos, atidarė savo kabinetą ir ėmėsi gydytojo praktikos. Būdamas apolitiškas, kylančius nacių partijos šulus vertino kaip eilinius pacientus. Pas jį lankėsi Gebelsas, Geringas ir kiti, o kabinetas po nacių įsitvirtinimo valdžioje suklestėjo. Tačiau kokia viso to kaina? Nacistinės Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio gyvenimas – neišsemiama grožinės ir dalykinės literatūros tema. Rašytojai mėgina pažvelgti į jo asmenybės formavimąsi, diagnozuoja jį kamavusias baimes ir psichologines negalias. Totalitarinio režimo lyderio individualaus charakterio tapsmą ir jo psichologines ypatybes Vaida Marija Knabikaitė rekonstravo savo debiutiniame grožinės literatūros kūrinyje „Mėnesiena tamsiame lange“. „Taurė, gyvatė ir svastika“ grįžta prie svarstymų apie psichologinį, politinį ir ekonominį nacistinės valstybės klimatą. Tačiau šįkart dėmesio centre – ne diktatorius, o jį supantys žmonės. Tie, kurie žino jo silpnybes ir priklausomybes bei supranta, kad fiureris, kaip ir kiekvienas žmogus, yra lengvai pažeidžiamas. Romane svarstomi gydytojo etikos klausimai – ar ji galioja, kai pacientas atsakingas už milijonų žūtį ir beprotiškus sprendimus? Kaip išspręsti šią moralinę dilemą? Istorinis romanas – žanras, reikalaujantis didelio išmanymo ir gilių istorijos žinių. Tačiau kartu rašytoja randa būdą kalbėti lengvai ir suprantamai, konstruoja įtraukiantį siužetą. Vaidai Marijai Knabikaitei 2003 m. suteiktas humanitarinių mokslų daktarės vardas, todėl jos kompetencija renkant medžiagą istoriniam romanui – neabejotina. Ankstesnės autorės knygos pasakoja apie Senovės Romą, nacių valdomą Vokietiją ar Lietuvos karaliaus Mindaugo moteris. Tačiau rašytoja nevengia šiandienos aktualijų. Jos romanas „Homo festivus“ - intriguojantis pasakojimas apie XX a. pabaigos paauglės išgyvenimus.